Phi Phi. Let’s go to THE BEACH

Taip taip, pasekeme Leopoldo DiKaprijono pedomis, kursai filme The Beach plauke i Phi Phi salas ieskoti marichuanos plantaciju. Sala radom, plantaciju ne. Bet vistiek pasisekimas – vienu, bet kultiniu sakiniu ispudis apie Phi Phi: tai kaaaaai grazumo!

Vakar pasniukstineje keltu kainas i Phi Phi radom uz 17usd vietoj pradines 27usd kainos i abi puses. Eilini karta – it pays to research! Rytas prasidejo tradiciniu Karolio “pashli!“, kai as dar tik ipusejes sapna, bet reikia kilti. Shuttle’as veluoja tik 15 min, bet Malaizijoj pakankamai ilgai ir nebuvom, kad spetume priprasti prie punktualumo. Veza i keleiviu perkela, prie kurios jau buvom atvaziave vakar klaidziodami motoroleriais. Turim keliolika minuciu iki kelto tai suraitom po sumusteka ir ananaso. Gaila aplink niekas nedaro fruit shake, kuriuo tradiciskai prasideda kone kiekviena diena. Keltas visai tvarkingas. 3 aukstai, apatiniai du uzdari, saldomi, su minkstais kreslais, virsutinis atviras. Debesu virs galvos nedaug – sedam virsuj, nes reikia lyginti statybininko idegius. Per borta permete kojas plaukiam beveik 2h. Kazkuriuo metu apsiziurejau, kad pamirsau atiduoti kambario rakta. Bet nuotaikos sitas fail’as nesugadino, nes zinojau ka sakysiu, jei prasys susimoketi uz ta diena: “What na? You want in your face na? Arciau prie salos oras daresi dar daugiau zadantis – dangus beveik giedras. Kazkur pusiaukeleje vanduo pasikeite is Baltisko geltonai rusvo i PhiPhi’iska beprotiskai fantastiskai melsva. Kuo arciau salos plaukiam, tuo labiau auga excitementas – ziauriai grazu. Vandens spalva, aukstos palmes, tradiciniai longtail laiveliai, baltas smelis – viskas kaip atvirutese. O dar ne taip seniai, 2004m. Krabi regionas ir jam priklausancios Phi Phi salos gerokai nukentejo nuo cunamio. Vietiniai dar dabar nuleidzia galvas ir vengia sneketi, jei apie tai paklausi.

Yra 2 pagrindines Phi Phi salos: didesnioji ir mazesnioji. Apgyvendinimas, barai ir visa kita civilizacija yra didesniojoje. Didzioji dalis – nedideleje teritorijoje salos vidury, kur ir mes apsistojom. Karolis nufotkino ta vieta is aukstai, foto po tekstu. O i mazesniaja visi plaukia snorkellinti (negiluminis nardymas su kauke ir vamzdeliu), nardyti, pasigrozeti uolomis ir, zinoma, pabuti ten, kur buvo jis, vienintelis ir nepakartojamas – DiKaprijonas. Kainos saloje vidutiniskai dvigubai didesnes nei Krabi Town. Tarp nakvynes opciju neatmetem varianto – penkiu zvaigzduciu viesbutis “Prie Belekurios Palmes“. Bet radom hosteliuka su visai padoriu tik gan karstu kambariu uz padoria kaina. I kampa numete smutkes ir pavalge nusipirkom bilieta i mazesniaja sala. Plaukem tuo tradiciniu fainuolisku longtail laiveliu. Pirma stotele – Moneky Beach. Visas prikolas, kad aplink daug daug laukiniu bezdzioniu. Viena, maciau, kazkaip sugebejo pavogti kazkieno sortus. Kita – atsidaryti coca colos skardine. Tik ne pro ta gala bande gerti. Per barzda varvejo, burnoj neturejo. Veliau stojom snorkellinti. Pats rifas nebuvo labai ispudingas, bet uztad zuviukas Nemo su chebra sukinejosi. Daug zuviuku Nemo. Dar maciau ta, apvalzuve, kur Salmon dance beatboxina. So cool. Ir highlight’as – THE BEACH. Norint i ji patekti, reikejo pralisti tarp uolu iki puses vandeny. Visai cool. Rusu barbe kuri su kavalierium uz manes ejo turbut su manimi nesutiktu: “Nu ja prashu tebe Dima, padazhdi!“. Papludimys platus, netipinis tokiom nedidelem salom. Virs galvos palmes, aplink uolos. Ai, ir dar koks 100 zmoniu. Vistiek grazu. Uzskaitem.

Grize nuejom i papludimi, o ten atoslugis. Kadangi negilu, vanduo atsitraukes daugiau nei 100 metru. Keli longtailai nusede ant juros dugno. Karolis nebuvo susidures su potvyniais/atoslugiais, jau buvo uzemes zema starta galvodamas, kad cia priescunaminis vandens atsitraukimas. Saule nusileido, diena kaip ir baigesi. O vakaras tik prasideda. Laikui pratempti ejom masazo. O po to alaus. Nesileidziant i subtilias detales, tusas papludimy buvo neblogas. Zmoniu daaaug. Specialiai panoms skirti kokteiliai – “leg opener“. Ar zinojot, kas atsitinka mergaitems padauginus tokiu kokteiliu? – spagatas. Visi pagrindiniai barai vienoj vietoj. Viename nepatinka daina, eini i kita uz 10 metru. Tradiciniai ugnies show, sokinejimai per degancia virve, Limbo contest ir t.t. Ir sita dali teko uzskaityti.

Kitos dienos popiete grizom i Krabi Town.

Krabi

Rugepjutes antru dienu issijudinom is Langkawi (ir Malaizijos) Tailando link. Siena kirtom keltu, ir lietuviska penkiasdesimt velnias zino kelinto dydzio Karolio peda ir vel sudrebino Tailando zeme 😀 Issilaipinom pietu Tailando imigraciniam punkte – Satun. Nors ir kaip graziai sypsojomes pasienio pareigunei, vistiek teko susimoketi po 1000 sandalu, tfu, batu (~30usd) uz viza. Idemiai stebejau kaip kitas pasienio pareigunas aiskiai pirma karta pildo duomenis del vizos, o dar kitas saiposi is jo. Taip idemiai, kad net nebuvo laiko pagalvoti apie svarbesnius klausimus, pvz. o kiek dienu galios musu viza? Kai i Tailanda keliavome keliones pradzioje, viza buvome pasidare dar Vilniuje, ir ji galiojo graziu 30 dienu. Is nutylejimo galvojome, kad tokia pat gausime ir cia. O gavome tik 15d… Ir tai data pase atrodo taip: 11 6 AUG 2012, nei tai vienuolikta, nei sesta. O gal 11+6? Ilgai ziurejome kaip ponai pareigunai lanksto pirstus atskaiciuodami 15 dienu ir gauna kaskart skirtinga data. Galu gale sutareme. Palikom pareigunus ramybei. Lauke, prie autobuso keli amerikieciai nekantriai lauke kol mes susitvarkysim vizos reikalus, mat jiem niekseliam vizos nereikia. Orelis gerokai virs 30 laipsniu, vejo jokio, mes uztrukom gera pusvalanduka. Kazkokie suprakaitave atrode kolegos amerikieciai. Hmm. Gal old spajs nenaudoja. Nesvarbu.

Atvaziavom i Krabi Town, kur ir apsistojom nakciai. Pats Krabi Town niekuom nezavi, nebent pigia nakvyne, pigiu skaniu maistu ir pigia motoroleriu nuoma (5usd parai). Visa kita diena praleidom ant motoroleriu.

9h ryto jau buvom ir i skrandi imete ir i baka uzpyle. Kaip jau ne karta isitikinom – geriausia negaisti laiko ieskant vietinio tourist office “rekomenduojamu aplankyti“ vietu, ar deliojant marsruto ant zemelapio. Ir dabar nepasakyciau kur zemelapyje vazinejomes, bet buvo kul. Radom grazaus pajurio, uolu, ir geruli skardi dziunglese. Grizom su tamsa ir tusciu baku.

 

Pulau Langkawi

Pora dienu praleidus Kuala Lumpure norejosi begti kuo toliau nuo miesto surmulio.  Atvykom i sala Malaizijos siaureje, prie pat Tailando sienos – Pulau Langkawi.

Melaka

Malaizijoj autobusas paleido Johor Bahru autobusu stoty. Miestas niekuom neidomus, skaiciau kad nakvynes brangesnes nei vidutiniskai Malaizijoj. Nors atvaziavom tik 7h vakare, norejom kuo greiciau is ten dingti. Artimiausias didelesnis, ir Lonely Planet nenurasytas miestas – Melaka. Gerai, kad dar buvo autobusas ta pati vakara. Pavalge ir pasiklause islamisku giesmiu, kurias kelis kartus per diena leidzia per garsiakalbius turbut visoje Malaizijoje, sedom i autobusa.
Autobusas nusipelno atskiros pastraipos. Iki siol autobusais pietryciu azijoj teko keliauti nemazai – tik nuo Bankoko, per puse Kambodzos ir visa Vietnama. Tailande autobusas pasitaike toks so so. Siek tiek kondicionuojamas, bet vis tiek buvo karsta. Kambodzoj buvo panasiu bet ir zymiai baisesniu, kai zmoniu sugrudama kaip vezant i koncentracijos stovykla. Vietname populiarus vadinamieji “sleeping bus“. Tokie sustri, visos vietos pusiau gulimos, dviem aukstais ir trim eilem, atlosas nusileidzia beveik 180 laipsniu, galima pilnai istiesti kojas ir patogiai miegoti. Ta prasme, azijieciams. Bet ne 1.87 ir 2.00 metru europieciams. Kartais atrodydavo, kad gal lengviau butu uzmigti paprastam sedimam autobuse. Prie autobusu velavimo jau buvom priprate, bet sitie Vietname dar gan daznai genda. Viena karta stovejome pusantros valandos, kol bronzarankiai vairuotojai ant kelio arde autobusa. Na o stai taciau Malaizijos autobusai tai jooo. Geruliai. Visu pirma, salone yra trys eiles vietu, ne keturios, uztad vietos normaliai placios. Normaliai vedinami, kartais reikedavo pridaryti puciamo oro ertmes nes budavo per salta. Atlosas atsilenkia daugiau negu iprastam autobuse, todel visai imanoma valandziuke ir nusnusti. Respect Malaizijos autobusams.
Atvaziavom i Melaka. Stoty su segtuveliu smirinejo dedukas, ale lauke turistu, kurie is anksto rezervavo pas ji vietas. Belaukdamas nepasididziavo ir mums pasiulyti nakvynes. I derybas del kainos nejo, o mes nezinodami nakvyniu kainu Malaizijoj nenorejom aklai pasirasyti. Nieko nezadedami pasiemem jo kortele ir zadejom pagalvoti. Buvo jau velu, gal 11h vakaro, tai nebandem ieskoti hosteliu pesciom. Ir gerai padarem – miesto centras uz 5km. Centre apejom pora hosteliu, dauguma brangesni, viena radom uz tokia pacia kaina, kokia siule tas diedukas. Nu, galvojam, reik eit pas ta dieda, visgi stengesi parduoti zmogus. Prieinam prie reception, tas diedukas sedi uz baro ir mus ignoruoja. Tikejomes kazkokio bent “o, kaip malonu, kad sugrizote!“ Pasirodo, ponas dedule baisiausiai isizeides, kad mes ne iskart pas ji atvaziavome. Kazka vis burbejo po nosim. Likom nesuprate. O kai pamatem kambari… Paprastai vis nufotkinu nauja kambari, bet sito nekilo ranka fotkinti. Mazdaug praplatinta skyle sienoj, su lova ir… viskas. Pasirodo, tas namas 1918m. statytas 😀 Keisciausia, kad jis yra Lonely Planet “rekomenduojamu“ sarase. Graudu, bet sitas vienintelis epizodas ir buvo isimintinesnis ir Melakos.

Kita ryta apziurinejom Melaka. Miestas nedidelis, is esmes nera ten ka veikti. Turi sioki toki China Town’a. Bent jau pasitarnavo kaip stotele pakeliui i Kuala Lumpura.

Skrendam toliau

Po kurybiniu atostogu, griztam prie keliones raporto.

Pervaziuoti Vietnama nuo pietu iki siaures, nuo Saigono iki Hanojaus uztrukom geras 2 savaites. Pabuvome Mekongo deltoje – Can Tho; antrame didziausiame mieste – Saigone; kaituotoju Mekoje – Mui Ne; nedideliam vietnamieciu megstamam kurorte – Phan Thiet; Nha Trang, kur barai uzsidaro veliau negu daug kur kitur Vietname; prancuziskame, ramybe alsuojanciame (galvojot nezinau tokiu zodziu? :D) Hoi An; pilname kolegu backpackeriu Hue, is kur vaziavau i viena idomesniu turu i demilitarizuota zona (tarp buv. siaures ir pietu Vietnamo); Halong Bay, kur buvo jega net ir pradejus lyti; ir Hanojuje. Placiau gal kazkada veliau. Ilgai galvojom kur judeti po Hanojaus. Norejosi i Laosa isbandyti “tubinga“, apie kuri visi sneka. Norejosi ir i Honk Konga panardyti tarp dangoraiziu. Atrodo, ne taip toli buvo ir Didysis Kinu FireWallas. O gal i Filipinus? Vis gi, nusipirkom lektuvo bilietus i kita dangoraiziu miesta, ekonomikos milzina, ivairiu rasiu katila, kur kur? Taip – i Kauna!

O istikruju Singapura. Atskridom vakare, jau buvo suteme. Traukiniu pavaziavom iki City Hall. Praleides Singapure kokia valanda jau maciau gal 30 draudziamuju zenklu: nerukyti, bauda 500 doleriu; traukiny nevalgyti ir nieko negerti – bauda 1000 doleriu; nesisioti lifte – bauda 5000 doleriu ir pan. Sako “Singapore – a fine city“ (mamai: “fine“ angliskai gali reiksti ir “mielas“, “grazus“, ir “bauda“). Buvom nuziureje hosteli, kuri beliko surasti. Hostelis buvo i siaure nuo City Hall. Is pradziu patraukeme North Side Bridge gatve, po to kazkaip isejome i South Side Bridge gatve. Hmmm… Kazkur nesueina galai. Ar tik 15 min nejome i priesinga puse. Hmmm…. Ko gero taip. Na ka gi. Planas B – eiti i pirma pasitaikiusi hosteli. O pasitaike neblogas, vienas tu, kur miegi kapsuleje 🙂 Smagu, bet brangu. Abort mission. Planas C – eiti i antra pasitaikiusi hosteli. Netoli radom kita. Irgi brangokas, bet pajamem. 23 singapuro $ – keturios nakvynes vietname, kambodzoj ar tailande.

Susitvarke, pavalge ir neisgere alaus uz 8$ atradom jegu ir zygiavom patyrineti apylinkiu. China town’as buvo jau beuzsidarinejantis, tai gan nykiai atrode, bet ispudi paliko dangoraiziu rajonelis Marina Bay. Cia buvo ir tas krutas Nojaus laivas ant poliu, geriau zinomas kaip – Marina Bay Sands.

Sitos grycios rusy irengtas atseit brangiausias pasaulyje kazino kompleksas. Waaaauu… O tuose poliuose/viesbuciuose kazkada leido apsistoti visokioms Lady Gagarin, Kate Berry, Justin Beaver ir kitiems gyvuneliams. Pasivaiksciojimo vakaras nebutu uzbaigtas nepasikelus i ta laiva.

Apsauginiu prie liftu kaip ir nebuvo. Bent jau ne prie visu liftu. Bet norint pasikelti liftu reikejo tureti viesbucio kortele. Pora minuciu pasisukinejus atsirado turinciu kortele. Lietuviai: “you have the card?“ Ne lietuviai: “hmmm.. yeaaa..“ Lietuviai: “so let’s go!“. Nu ir pasikelem i penkiasdesimt atrodo septintaji. Nu ir ka. Nu ir nieko. Nu grazu.

Kitos dienos pirmoje puse toliau saziningai slifavome saligatvius. Dar karta pasikelem ant Nojaus valties. Nusifotkinom prie Singapuro simbolio – liuto. Galvos. Antroj dienos pusej miesto autobusu isvaziavom i Malaizija. Gera valanda kelio per visa Singapura ir tu jau uzsieny.

Jega Singapuras. Labai mazai “aziskumo“, viskas svaru, tvarkinga, mieste laaabai daug zalumos. Atsigavimas po beveik menesio “tikroje“ azijoje. Patiko. Tik brangu.

Pnom Penas

Kuri laika nebuvo salygu aprasyti ispudzius. Blogas nuo “mano siandienos“ atsilieka jau 9 dienomis. Vietoj to, kad visai praleisciau keliones dali nuo Pnom Peno, sudejau keleta foto su trumpais komentarais.

Taigi, liepos 9d. Toyota paleido Pnom Pene. 2+ mln talpinanciam mieste praleidom pora dienu. Svarbiausi aplankyti objektai Tuol Sleng (S-21) koncentracijos stovykla ir Choeung Ke “killing field“. Apie juos taip gerai kaip wikipedia nepapasakosiu, o neturintiems laiko gilintis trumpai:
Dar visai neseniai, pries 30m., Kambodza isgyveno ziaurius 3,5 metu, kai valdzia peremes Khmer Rouge rezimas salyje vykde genocida. Per 3 metu 8 menesius ir 20 dienu trukusi rezimo valyma skirtingu saltiniu duomenim buvo nuzudyta 1-3 mln. zmoniu.

Tuol Sleng genocido muziejus, dar zinomas kaip S-21 (security prison), pries 1975m. tampant kankinimu vieta, buvo… mokykla. Keturiuose triju aukstu pastatuose per ta 3,5m. laikotarpi buvo ikalinta ir kankinta ~17 000 zmoniu. Buvusiose klasese paliktos kankinimu lovos, irankiai. Ant sienu iskabintos kaliniu nuotraukos, moteru, vaiku. Uz stiklo isdeliotos kaukoles, is kuriu galima spresti apie kankinimo buda. Ten lankytis buvo visai kraupu…

Kalejimas (buvusi mokykla) yra paciame miesto centre. Teritorija aptverta spygliuota viela

Po kankinimu kaliniai sunkvezimiais buvo gabenami i viena is daugelio masiniu kapavieciu, “killing field“. Choeng Ke – viena tokiu. O ten buvo dar kraupiau.

duobes – masiniai kapai

Keletas linksmesniu foto is klajoniu po miesta.

mieste ziauriai nesvarus oras. Pora valandu pasitrainiojus gatvemis pradeda persteti akis, gerkleje pradedi kazka ryti. Uzsirasiau i kauboju bureli

Neskaitant istorines dalies, miestas gilaus ispudzio nepaliko. Skubejom keliauti toliau. Norejosi svaresnio oro, maziau triuksmo. Norejosi arciau juros. Pasukom i Vietnama. Pirma stotele – Ho Chi Minh City, keliautoju supaprastintai vadinamas vieno centriniu jo rajonu vardu – Saigonas.

I kelione!

Pakeliui i Pnom Pena

Bottom Bang’as

Atsisveikine su kolkas maloniausia hostelio administratore sedome i autobusa. Long term tikslas – Pnom Penas. Short term – sustojimai pora nedideliu miesteliu. Pirma stotele i vakarus nuo Siem Reap, Battambang. Susigaudyti, kad jau beveik atvaziavome, nebuvo sudetinga – pro langa matem, kaip pakampiuose ramiai snuduriave ar ruke tuktuk vairuotojai sukruto. Kas is zemo, kas is auksto starto, kas su lentelemis su viesbucio pavadinimu, kas be ju – pradejo grustis prie jau sustojusio autobuso duru, siulydami nuvezti i “ju atstovaujama” viesbuti. Uz tai jie gauna komisini. Pirmiem lipusiem is autobuso turejo buti nejauku, atrode, kad kokia minkstesne amerikonka tikrai suvalgys gyva.

Pirma karta sioj kelionej buvom rezervave hosteli. Ne be priezasties – Lonely Planet zadejo lova ten uz 1 usd parai ir nemokama pasitikima islipus is autobuso. Nenuvyle. Nemokamai atkakus iki hostelio pasitiko administratorius. Pasakiau, kad rezervavom vietas, tai linktelejes be zodziu pradejo lydeti I kambari. Pasimete praejom pora koridoriu, uzlipom pora aukstu ir atsidurem kambary su 2 dviaukstemis lovomis. Dusas ir tulikas bendras, bet zmoniu visam hostely buvo nedaug, tai problemu nesukele.

Kambary jau gulejo kazkieno kuprine. Greitai uzsiemem abi apatines lovas. Ne uz ilgo jau norejom judeti apziureti apylinkiu kol dar sviesu, bet susivokem, kad mums kaip ir nepaliko rakto. Iskart po to susivokimo i kambari uzejo jurgelis-meistrelis ir pradejo ardyti duru spyna. Labai nenustebom, kad 1usd kaina neiejo  “laba diena, be galo malonu, kad sveciuojates musu hostelyje. Ar nesutrukdyciau Jums, jei pakeisciau duru spyna <todel ir todel>. Linkiu Jums malonios viesnages“. Nusisypsojo, tai nusprendem, kad cia viskas tvarkoj. Jis angliskai nelabai, tai viska palikom ir be raktu isejom explorinti teritorijos.

Draugai

Miestelis nedidelis, apeiti – pusvalandis. Yra kazkur uzmiesty kelios vietines reiksmes sventykleles, bet po Angkor Wat – sventyklu dar nesinorejo. Bevaikstinedami uzkalbinom kolega baltaodi su Lonely Planet Cambodia rankose. Vid. amziaus, plikai skustas, aukstas ir kudas belgas Christoph kaip ir mes ka tik atvaziaves, kaip ir mes jau antra rata pradejes apie miesta sukti. Mes ieskojom, kur pavalgyti, jis – kazko kito. Atsisveikinom. Prie turgaus sukramte po velnias zino kiek tu, cia populiariu, pusbananiu, dar labiau isalkom. Po dar gero pusvalandzio horizonte vel sublizgejo belgiska plike. Si karta nusprendem kartu eiti ieskoti padoresnes kavinukes. Besisnekuciojant paaiskejo, kieno kuprine savo kambary matem – ogi pono Belgija. Kaip jau sakiau – miestelis nedidelis. Labai nedidelis. Uztad turi Sanger Clinic 😀

Kavinukej prisijungem prie poreles europieciu: suome ir dar vienas belgas.

Abu gyvena/dirba Tailande jau 2 metai, suome – nardymo instruktore. Dabar keli menesiai keliauja. Gyresi, kad per tuos keliavimo menesius, miegant aukstesnes klases, negu trecdalio zvaigzdutes hosteliuose, kaip mes, isleido nedaugiau, negu butu reikeje pragyvenimui Suomijoj menesiui. Surade bendru interesu persikelem I gretima bara, kur pradejom inkaruotis (vietinis alus – Anchor, lietuviskai – inkaras).

Keista, taciau po kiekvieno naujo inkaro niekas tvirciau ant zemes nesijaute. Prarade vilti, po penkto issiskirsteme.

Kampong Chang

Kita ankstu ryta lauke autobusas I Kampong Chang – kita tarpine stotele. Cia irgi planavome ilgiau paros neuzsibuti. O iki jo dar lauke isimintina kelione autobusu. Turejom progos pasimegauti 5h kelione autobusu be air-con (oro kondicionieriaus). O dar galvos po tu inkaru nesilkines buvo. O geriausia – autobuse zmoniu pusantro karto daugiau negu sedimu vietu. Pragarelis.

Kampong Change valtim paplaukiojom po floating village. Floating village – trobeliu rajonelis ant upes. Maciau po vienomis bambukiniu lazdu prikista, po kitomis statiniu, trecios tiesiog ant poros valciu vietoj pamatu pastatytos. Cia buna didziuliai potvyniai, tai toks gyvenimo budas, kaip Norfa pasakytu – praktiskas. Ir ne tik trobeles ant vandens, ir tvartu matem, ir su vistom, ir su kiaulem. Buvo visai idomu. Reiks ir man triobesi susiresti Neryje, kur prie Mindes tilto pvz. Daug prifotkinom, deja del prasto rysio nera kaip daugiau foto imesti.

Kazkada poto prisedom ant suoliuku atsikvepti, karsta diena vis gi pasitaike. Is kazkur islindes vietinis pradejo mus snekinti lauzyta anglu kalba. Nieko idomaus jam nesiseke nei pasakyti nei paklausti, tai vyko toks pasyvus dialogas. Iskart nesusigaudziau kas, bet kazkas itartina su juo buvo. Tuo tarpu Karolis norejo dar paeiti gilyn I salia esanti kaima fotografuoti, man dar tie inkarai vakaryksciai skambejo, tai planavau vaziuoti I hosteli. Jau kaip ir kilau nuo suoliuku, kaip tas vietinis sako, mes cia va su draugais isgerinejam truputi, gal ir tu nori? Taigi, pasirodo, imerkes usa jau gerokai pilietis, va kas netvarkoj su juo! Nu ka, galvoju, inpilti su kambodzieciais ne kasdien proga buna 😀 Attendinu. Nusivede I budele uz 5 zingsniu. Pasirodo, ten ne siaip budele, ten policijos nuovada 😀 Pora draugu policininku ten irgi ratelyje sedejo. Pavaisino naminiu ryziu vynu. Bent jau taip prasmatniai jie vadino ta birzgaleli. Sake 40 oborotu, bet buvo panasiau I koki 10. Gal pas juos kitokios skales? Popirmos stopkes, galvoju, nemandagu pustyt padus, tai ipyle ir ant antros kojos. Po antros uzrase kazkoki telefono numeri ant popieriuko, kisa ir sako: jei bus kokiu problemu kol cia apsistojes, skambink! Afigiet. Jau buvau pradejes skaiciuoti, koki nelegalu versla su tokiom pazintim cia dabar labiau apsimoketu atidaryti. Nusifotkinom dar pora kartu ir kilau kol ant trecios kojos nepasiule.

I hosteli grizom kokia 17h. Planavom nusiprausti ir paieskoti nauju draugu, koki inkara dar nuleisti. Kadangi buvo ankstoka, prigulem pailsinti kulsis. Trumpam, valandelei. Atsibudau 4 ryto.

Kita diena reikejo organizuotis transporta likusiems 100km iki Phnom Penh’o. Kadangi I toki autobusa kaip vakar lysti nebesinorejo, o ir per brangiai uz bilieta prase, pradejom improvizuoti. Galu gale atsirado taksi – lengvoji Toyota Camry. Viduje jau buvo zmoniu, bagazine neuzsidare – pilna kazkokio velnio. Komfortiskos keliones nesitikejom. Musu kuprines sumete tarp galinio lango ir neuzsidarancios bagazines dangcio.

Karolis palyginti patogiai isitaise gale, kartu su dar 2 bobutem, kuriu viena su mazameciu vaiku. Man vairuotojas rodo sesti I prieki, kur jau sedi kudas, nesupratau mergaite ar berniukas. Nu bandom. Taip ir pajudejom septyniese. Nelabai patogu buvo, bet puse velnio. Vaziuojam, ziurim pakelej dar viena mociute su anukeliu ranka tiesia, kad paimtume. Kai Toyota pradejo stabdyti, is automobilio galo girdejau necenzuriniu zodziu. Taip, ko gero, Karolio 😀 Zinodamas, kad mano sedejimo kokybe negali dar labiau pablogeti, speliojau, kur tuos du nabagelius stebukladarys vairuotojas patalpins. Mociutei minkstaja talpinti nurode gale. Taigi, iskaitant mazameti kudiki, ir nezemaugi Karoli, ten sedejo jau penkiese. O tas berniukas isispraude, kur, kur? – salia vairuotojo 😀 Norejau nufotkinti, bet judesiu nelaisve neleido issiimti fotiko.

Pajudejom.Vis atsisukdavom su Karoliu paziureti, kaip ten kuprines laikosi. Ogi pasirodo, ne kaip – Karolio kuprines nebera 😀 Apsisukom kuprines ieskoti. Kazkas is galo vaziaves motoroleriu priveze. Taip iki keliones galo besisukinedami tikrinti kupriniu, siaip taip atriedejom iki Pnom Peno. Ispudziai is ten kitam irase.

 

tv